Nesvarbu, kas jūs esate ar iš kur esate, jūsų socialinė padėtis ir gerovė yra nesvarbūs; mirties pabaigoje neišvengiamai lauks visi. Pradėjęs nuo sąmoningo amžiaus, žmogus jau galvoja, kas jo laukia „vėliau“ ir kaip bus.
Ar kada pagalvojai apie mirties akimirką? Šiuolaikinis mokslas gali išsamiai papasakoti apie šios akimirkos detales, kai kartu su smegenimis ir kūnu išnyksta mūsų sąmonė. Ilgalaikiai stebėjimai ir modernios technologijos padės mums geriau suprasti mirties prigimtį ir pojūčius, kuriuos šiuo metu patiria žmogus.
1
Dviprasmiškumas
Mes tiriame „oficialiai mirusio“ statusą. T. y. Būti mirusiu ir būti oficialiai mirusiu yra dvi skirtingos sąvokos. Medicinos terminologijoje išskiriamos sąvokos „oficialiai miręs“ ir „kliniškai negyvas“. Daugelis žmonių mano, kad jei kūnas nustoja judėti ir kvėpuoti, tai yra negyva būsena. Kitiems mirties ženklas yra širdies nepakankamumas. Likusieji nustato mirtį nutraukę smegenų veiklą. Taigi kas yra mirtis?
Sunkus klausimas be atsakymo. Net po visiško širdies sustojimo ir smegenų veiklos nutraukimo operacijos metu gyvenimą galima išlaikyti šiuolaikinių širdies ir plaučių aparatų pagalba. Nors mes žinome, kad tokiu atveju žmogus negrįš į realų gyvenimą, tačiau kūnas ir toliau funkcionuoja. Remiantis tuo, mirtis įvyks, kai nustos funkcionuoti visi kūno organai, ir jos nebus įmanoma išdėstyti.
2
Sąmonė
Sąmonės negalima liesti ar matyti. Būtent tai mus ir daro asmenybėmis. Niekas nežino, kas tiksliai nutinka sąmonei po mirties. Remiantis naujausiomis mokslinėmis hipotezėmis, sąmonę smegenys sukuria neuroninių jungčių lygiu. Jei smegenys miršta, tada miršta ir sąmonė.
Sąmonės egzistavimo ir jos funkcijų klausimus aptaria filosofai ir mokslininkai. Bet sąmonės buvimas nenustato gyvybės ar mirties faktoriaus. Pvz., Kai anestezuojamas žmogus, jo sąmonė nefunkcionuoja, tačiau kūnas ir smegenys yra gyvi. Todėl daugelis sąmonę laiko kažkuo dideliu, o ne kaip gyvenimo ar mirties rodikliu.
Sąmonės dėka mes suvokiame save kaip asmenis. Mes žinome, kad mes esame. Tačiau šiuolaikinis mokslas suteikia sąmonę ir paprastus organizmus. Juk net pati paprasčiausia ląstelė žino, kodėl ji egzistuoja ir koks jos vaidmuo gyvenime. Ko negalima pasakyti apie žmones. Daugelis gyvena gyvenimą, bet niekada neranda jo prasmės.
Jei pradėsime nuo to, kad sąmonę generuoja smegenų veikla, tai nuo jos mirties akimirkos dingsta ir mūsų sąmonė. Tai yra visiška tuštuma ir vakuumas. Visa tai, ko išmokome ir galime padaryti, visa tai tampa beprasmiška ir nereikalinga.
3
Smegenys
Ne visai tiesa, kad negyvos smegenys yra mirties ženklas. Paprastai po smegenų mirties kitos kūno dalys sustoja. Kitų šalių medicinoje „smegenų mirties“ signalas yra smegenų kamieno funkcinio aktyvumo nutraukimas. Būtent smegenų kamienas yra atsakingas už visų svarbių kūno sistemų veiklą. Jis jungia nugarą ir smegenis bei kontroliuoja nervinę veiklą. Taigi, visi filmai apie zombius yra tiesiog fantastiški. Niekas negali judėti su negyvomis smegenimis.
Šiuolaikiniame pasaulyje smegenų kamieninė mirtis yra oficialios žmogaus mirties rodiklis. Jei širdis sustos, tada mūsų smegenys dirbs dar keletą minučių, nors jos ląstelės greitai žus, sukurdamos negrįžtamas pasekmes. Jei smegenys miršta, tada kūnas gyvens labai trumpą laiką. Bet jei smegenų kamienas gyvas, tada žmogus nepripažįstamas negyvu, net jei širdis sustojo.
4
Smegenų veikla
Yra dar vienas keistas faktas apie mūsų smegenis, kurios yra susijusios su mirties akimirka. Kai deguonis nebe patenka į mūsų kūno ląsteles ir sustoja širdis, smegenys pradeda tiesiog sprogti iš veiklos. Nors mirusio žmogaus smegenų tomografija neleidžiama, gyvūnų stebėjimai parodė stiprų smegenų aktyvumą irimo metu.
Tai panašu į tai, kad mūsų smegenys karštligiškai pradeda ieškoti išeities iš situacijos - tam tikros savisaugos funkcijos. Daugelis mano, kad šią veiklą išprovokuoja tie neįtikėtini vaizdai ir vizijos, apie kuriuos pasakoja klinikinę mirtį patyrę žmonės.
5
Padidėjęs suvokimas
Keletą kartų padidėjęs smegenų aktyvumas leidžia manyti, kad kartu didėja ir mūsų suvokimas ir supratimas apie mus visus. Nekalbėsime apie jokią mistiką, nes atsižvelgiame tik į mokslinį požiūrį į mirtį.
Bet tie, kurie grįžta iš „kito pasaulio“, dažnai apibūdina labai ryškią šviesą, neįtikėtinus kvapus, pojūčius ir skonius, kurių niekada nesutiksite realiame gyvenime. Visa tai galima paaiškinti padidėjusiu smegenų aktyvumu mirties metu.
Galime daryti išvadą, kad paskutinės mūsų sekundės yra pačios šviesiausios ir sąmoningiausios akimirkos, kurias mes kada nors patyrėme gyvenime.
6
Biologinė mirtis
Pati „mirties akimirka“ vis dar yra daug nežinoma ir nesuprantama. Mes jau sakėme aukščiau, kad mirtis gali būti užfiksuota skirtingais būdais, tačiau iš kliniškai tikslesnio smegenų kamieno mirties fakto. Bet net jei žmogus pasiekė svarbų etapą, kai nėra atsigręžimo atgal, daugelis kūno ląstelių vis dar gyvos, nors labai greitai jos taip pat neišvengiamai žus.
Tada kyla klausimas: "Kas mes iš tikrųjų esame?" Gal mes esame tik ląstelių kolekcija, kuri kažkada sensta ir miršta? O gal mes esame kažkas labiau aprūpinti sąmone ir jausmais? Gal mūsų „sąmonė“ tiesiog atsiskiria nuo kūno ir pereina į kitą dimensiją ir stebi, kas vyksta iš išorės.
Mokslininkai neranda aiškaus atsakymo. Anot jų, mes esame biologiniai padarai, kuriems suteiktas „aš“. Ir vis dėlto, kada mes mirštame? Po kiekvienos ląstelės mirties arba po to, kai „aš“ palieka kūną? Tai sudėtingas neatsakytas klausimas.
Jus domina visatos paslaptys? Tinklalapyje most-beauty.ru yra patrauklus straipsnis apie įvairių kultūrų pasaulio sukūrimo istorijas.
7
Laikas
Remiantis žmonių, išgyvenusių klinikinę mirtį, istorijomis, laikas yra iškreiptas ir šiuo metu teka visiškai kitaip. Daugelis čia randa mistinį paaiškinimą. Mokslininkai bando tai paaiškinti, siūlydami sulėtinti arba visiškai sustabdyti laiką mirties metu. Kai kurie teigė, kad tai yra tarsi nesėkmė, kuriai laikas nesvarbus.
Britų mokslininkas Bruce'as Graysonas atidžiai ištyrė šį klausimą. Jis apklausė daugybę žmonių, turinčių beveik mirties patirties. 70% respondentų kalbėjo apie laikinosios erdvės iškraipymą. Laikas jiems tekėjo lėtai arba visiškai. Negalite tiksliai pasakyti, kaip tai atsitiks. Galbūt tai tik mūsų proto žaidimas arba iš tikrųjų yra kažkas, kas yra už mūsų realybės ribų. Šiuolaikinis mokslas vis dar ieško atsakymų į šiuos klausimus.
8
Genai
Kai kūnas miršta, suaktyvėja skirtingi genai, kurie anksčiau „miegojo“. Tikslios priežasties niekas negali įvardyti. Įdomu tai, kad kai kurie genai gana ilgai po kūno mirties ir toliau aktyviai veikia.
Anksčiau genų mirtis įvyko kartu su ląstelių mirtimi.
Tačiau šiuolaikinis mokslas nustatė, kad 24 valandas mūsų genai ir toliau veikia. Tai galima paaiškinti tuo, kad kūnas nenori atsisakyti ir tai yra toks jo išlikimo instinktas. Net po mirties mes kovojame už egzistavimą.
Pavyzdžiui, pelėms ir zebroms po mirties suaktyvinama daugiau nei 500 genų, kurie tęsia veiklą dar 48 valandas.
9
Ritmas
Stebėjimai parodė, kad žmogus turi ritmą, pagal kurį galima nustatyti biologinės mirties momentą. Panašus į cirkadinį ritmą, mūsų kūne yra išdėstytas biologinis gyvenimo ritmas. Dienos ritmas reguliuoja ne tik miego ir pabudimo laiką, bet ir yra atsakingas už mūsų nuotaiką, apetitą, poreikius ir dar daugiau. Nustatyta, kad tiems žmonėms, kurie miršta ryte, smegenų ir kiti biologiniai laikrodžiai yra kitokios sudėties nei žmonėms, kurie miršta naktį.
Kalifornijos mokslininkai nusprendė įsigilinti į šį klausimą ir pabandyti palyginti žmonių, kurie mirė dėl savo mirties, smegenis ir smegenų, žuvusių autoavarijoje, smegenis. Jie nustatė, kad abiem atvejais smegenų ciklinė struktūra buvo panaši. Tai reiškia, kad mūsų smegenys kažkokiu būdu „mato“ mirties akimirką, nesvarbu, ar jos laukiama, ar ne.
10
Gyvenimas
Visi aukščiau pateikti argumentai rodo, kad net ir po mirties kūnas turi pakankamai resursų tęsti savo rūšį. Šiuolaikinis mokslas ir technologijos leidžia kiek įmanoma atidėti mirties akimirką. Kažkada buvo manoma, kad kūnas miršta, kai sustoja širdis. Dabar viskas pasikeitė, o tai leidžia išplėsti tyrimo ribas. Ši tema sukelia daug diskusijų ir diskusijų mokslo pasaulyje.
Didelės korporacijos jau seniai investuoja milijonus dolerių į medicinos tyrimus, tikėdamos rasti būdą, kaip atgaivinti negyvą organizmą, kai jis peržengs kritinę liniją.
Šie bandymai atrodo beprasmiai, tačiau atsiminkite gyvūnus, kurie gali auginti prarastas galūnes ar atskirti kūno dalį, kuri pradeda gyventi savo gyvenimą. Visa tai yra būdinga gamtai. Tiesą sakant, riba tarp gyvenimo ir mirties yra labai trapi. Kažkada ateis laikas, kai žmonės galės ieškoti ten, kur dar niekam nepavyko ieškoti ir išsiaiškinti gyvenimo ir mirties paslaptis.